Gyvenimas - tai nuolatinis vystymosi procesas. Negalima liautis galvoti (mokytis), judėti (dirbti, sportuoti). Jeigu atrodo, kad galima, tai yra iliuzija ir liga, kaip tokio pasipriešinimo pasekmė, yra neišvengiama.
Gyvenimas - tai nuolatinis vystymosi procesas. Negalima liautis galvoti (mokytis), judėti (dirbti, sportuoti). Jeigu atrodo, kad galima, tai yra iliuzija ir liga, kaip tokio pasipriešinimo pasekmė, yra neišvengiama.
Pradžiai – kai mes su kuo nors susitinkame, mes matome jame tai, ką matome tiktai mes. Svarbiausia – tai yra jame, ar žino jisai / jinai apie tai, ar panorės tai priimti savyje ir pasinaudoti tuo? Todėl nepriklausomai nuo jo / jos reakcijos mes turime likti ištikimi sau.
Siela visada juda į priekį, atbulas judėjimas nėra įmanomas. Tai yra gyvenimo esmė. Tame yra išsigelbėjimas arba kančia, priklausomai nuo mūsų pasirinktos pozicijos. Kai mes prisirišame prie išorinių aplinkybių, negirdėdami savo sielos šauksmo, mes suklystame ir jeigu darome tai atkakliai, atsiranda liga. Kai mes paklustame savo sielos šauksmui, mes esame laimingi. Ligoniui atrodo, kad jis negirdi ko nori jo siela, bet tai yra netiesa. Mes girdime visada, tik per didžiules pastangas, kurios ir sudaro ligą, mes susikuriame iliuziją, kad atseit, negirdime savęs.
Orgazmas – tai kada kiekvienas sekantis malonumas yra stipresnis negu tas, kuris buvo prieš tai. Jei galima palyginti ir pasakyti: „Man gera kaip praeitą karta!” , – tai butent šio palyginimo su praeitą kartą dydžiu malonumas kaip tik ir yra mažesnis.
Liga yra organizmo signalas apie tai, kad kažkas negerai. Išskyrus traumas ir genetines patologijas, bet kokią liga galima panaudoti kaip atbulinį ryšį, nukreiptą iš organizmo į subjektą. Tai leidžia koreguoti savęs ir realybės vertinimą ir sveikti. Pasveikimas yra spontaninis ir nepriklausomas procesas. Pasveikimas įvyksta tada, kai individas nustoja dėti pastangas palaikydamas ligą.
Meilė niekada nebūna be atsako. Jei žmogus galvoja, kad jis myli, o jo ne – tai narcistinis įsimylėjimas į savo fantaziją.
