|
Ieškant patirčių kaip Tavo
Savo darbą jis vadina dvasiniu išbandymu, unikaliu netgi su tuo pačiu žmogumi. O dvasinę apykaitą darbo metu, kai bendraudami žmonės praturtina vienas kitą, – stebuklu. Būtent pabrėždamas abipusį dvasinį peną psichoterapeutas Jevgenijus Šarovas aiškina apie glaudžius tarpusavio ryšius su pacientu. Ne veltui atrasti transformacijos šaknis šioje profesijoje taip sudėtinga. Juk – galiausiai – kuris iš jų dviejų transformuojasi pirmas ir su kurio gyvenimu tapatinamasi daugiau?
Prieš atsakydamas į klausimus apie psichoterapeuto transformaciją darbe J. Šarovas primygtinai siūlo padaryti įžangą apie žmogaus vidinį funkcionavimą.
Ir iš tiesų tai atskleidžia daug esmės ne tik apie žmogaus psichologiją apskritai, bet ir psichoterapeuto transformacijos daugialypumą.
Žmogui apskritai būdinga transformacija?
Suaugęs žmogus savyje turi tokią triadinę matricą: jis užima tam tikrų akimirkų ar savęs paties vaidmenį, t.y. kaip jis pats save suvokia, arba vieno iš tėvų poziciją. Jeigu jis neturėjo tėvų, tai bus „mozaikiniu“ būdu susidaryti tėvo arba motinos vaidmenys. Kiekvieną kartą bendraudami su pasauliu mes pasirenkame vieną ar kitą vaidmenį iš trijų: aš-tėtis-mama. Kol tai darome lengvai, be jokių vidinių sutrikimų, mes funkcionuojame idealiai.
Ar psichoterapeuto transformacija remiasi šiais trimis vaidmenimis?
Klausant paciento, psichoterapeuto viduje vyksta judėjimas tose trijose pozicijose. Pavyzdžiui, pacientui pasakojant, kaip į jį žiūrėjo tėvai, aš įsijaučiu į jį pagal save mažo vaiko vaidmenyje ir tada pajuntu, kaip jam buvo blogai. Bet jeigu susitapatinu su paciento tėvais, iš jų reakcijos galiu geriau suprasti, kaip pacientas elgėsi ir koks buvo jo charakteris, problemos. Taigi tokia transformacija, susitapatinimas egzistuoja, bet man tai tik įsijautimas į savo išgyvenimus, nes aš negaliu pajausti, ką kitas jaučia.
Tai reiškia, jog klausydamas paciento psichoterapeutas turi tarsi rasti atitikmenį iš savo patirties, kad suprastų, ką žmogus jaučia?
Manau, kad ne – neieškau savyje atitikmenų, bet bandau rasti emocinį atitikmenį tam, ką jis kalba. Pavyzdžiui, jeigu žmogus buvo koncentracijos stovykloje, o aš ne, tai kiek beieškosiu – atitikmens nerasiu. Tačiau nebūtina išgyventi tą patį, kad padėtum žmogui.
Tuomet kas būtina?
Aišku, psichoterapeutas turi būti brandus, o jo asmenybės struktūra – pakankamai stabili. Jis turėtų būti sukaupęs gyvenimo patirties, kad galėtų su kažkuo lyginti, klausydamas jausti savo jausmais. Jis negali būti „konteineris“ tiems dalykams, kuriuos išgirsta, nes ne visada yra gatavas sprendimas. Kartais reikia išklausyti, į save sudėti ir pabūti su tuo. Ir tik pabuvus, įsijautus į tai, gali rasti sprendimą iš savo patirties ir ja pasidalinti. Ar tai tiks kitam žmogui – nežinia, bet tai geriau negu nieko.
O kaip po to išimti visa tai iš savęs?
Tu tiesiog neįdėsi to, ko nenori. Bet juk pacientas ateina su problemomis. Vis tiek juk įsidedi per savo prizmę. Vienas iš žmogaus fenomenų yra asociatyvus mąstymas – kai iš vienos emocijos gimsta prisiminimai, kur jis tai jautė. Ir būtent dėl to, kad emocija yra bendra kaip pamatas, aš galiu keliauti per prisiminimus: jeigu viename jų nežinau sprendimo, o kitame, taip pat jausdamasis, turiu daugiau 9Nuotraukoje Jevgenijus Šarovas „Tai, ko reikia atsakyti į klausimus, ateina savaime. Tiesiog būnu su žmogumi ir jis pats viską atneša.“ patirties, – aš jau galiu rasti išeitį. Iš to sudarytas visas gydymo mechanizmas.
Minėjote, kad sprendimas gimsta iš psichoterapeuto patirties. Taigi psichoterapeutas ne tik išklauso savo pacientą, bet ir jam pataria?
Daugiau išklauso. Patarimas visada yra sąlyginis dalykas. Mes dažniau tai vadiname interpretacija, tačiau kaip bevadintume, kokiais avinėliais beapsimestume, viskas, ką mes pasakome, yra patarimas, nes išsakome savo subjektyvią nuomonę...
Išgirsti dalykai iššaukia painius apmąstymus: pirmiausia psichoterapeutas suvokia, geriau pažįsta savo pacientą transformuodamasis į tris pamatinius žmogaus vaidmenis. Vėliau sprendžia paciento problemas ieškodamas emocinių atitikmenų iš savo patirties, o tai reiškia, jog psichoterapeuto transformacija yra nukreipta ne tiek į pacientą, kiek į save patį, t.y. į savo praeitį, savo ankstesnes būsenas. Savaime susiduriu su klausimais apie paties J. Šarovo paminėtą subjektyvumą.
Kaip tuomet žinoti, kad Jūsų subjektyvi patirtis, o tuomet ir patarimas yra teisingi?
Niekaip. Tai visada yra rizika ir avantiūra, nes tai tėra mano subjektyvi nuomonė apie konkrečią situaciją – daugiau nieko. Ir vis dėlto žmonių gyvenimai tobulėja, kažkas juose keičiasi, žmonės jaučiasi laimingi. Reiškia, tame subjektyvume tiesa vis dėlto gimsta. Tokiu atveju, psichoterapeutas ant savo pečių neša didelę atsakomybę – juk ir jo subjektyvi patirtis gali būti neteisinga. Prieš pradėdamas savo darbą, psichoterapeutas turi praeiti asmeninę terapiją. Nesvarbu, kaip jis jautėsi: ar laimingas, todėl rinkosi šitą profesiją, ar turėjo krūvą kompleksų ir galvojo, kad reikia nuo jų išsivaduoti. Per asmeninę psichoanalizę psichoterapeutas dažniausiai pakankamai išlaisvėja, o jeigu padirbęs daug metų jaučia, kad kažkas nesiseka, jam nepavyksta tobulėti, į tokią procedūrą jis eina ir antrą, ir trečią kartą.
Taip pat būna supervizijos – kai psichoterapeutas su kolegomis kalba, kaip jis jaučiasi, tariasi, ką daryti su pacientu. Egzistuoja tarsi profesinė bendruomenė, kurioje vyksta idėjų, informacijos kaita, kad ir toliau būtų galima lavinti procesą.
Kadangi psichoterapeutas, Jūsų žodžiais, paciento problemas priima per savo prizmę, esant didesnei gyvenimo ir darbo patirčiai darosi lengviau transformuotis?
Bendrame kontekste psichoterapeutas praeina savianalizę ir įgauna atsparumą, imunitetą. Bet tai yra tik žodžiai. Iš tiesų pasidarai tik dar jautresnis. Galima palyginti su muzika: jeigu ilgai klausaisi geros muzikos, pasidarai išrankus. Taip ir čia: su patirtimi daraisi subtilesnis įvairiems niuansams. Todėl, jeigu iš pradžių reikėdavo peržiūrėti ligos istoriją, apsibrėžti, ko paklausti, tai dabar nuo pat pirmos akimirkos tiesiog pradedu su pacientu kalbėtis. Tai, ko reikia atsakyti į klausimus, ateina savaime. Tiesiog būnu su žmogumi ir jis pats viską atneša. Gal būtų teisinga sakyti, kad prieš pradėdamas dirbti kiekvienas psichoterapeutas pirmiausia pats turi išgyventi vidinę transformaciją, išsilaisvinti nuo asmeninių problemų. Nors jos – paradoksalu – vėliau padeda dirbant su pacientais ir ieškant sprendimų – juk psichoterapeutas keliauja per savo patirtis, kurios neišvengiamai susiję ir su tomis pačiomis problemomis. Taigi transformacija psichoterapeuto veikloje nėra būdinga vien darbo procese, ji galbūt net nėra tokia esminė kaip pokyčiai dar prieš įgyjant psichoterapeuto specialybę.
Nuotraukoje Jevgenijus Šarovas „<...> profesija išvadavo mane nuo visokių štampų.“ 10 „Kartais reikia išklausyti, į save sudėti ir pabūti su tuo.“
Pakalbėkime apie paciento transformaciją. Juk psichoterapeutas ne tik transformuojasi pats, bet ir kasdien stebi, kaip tą daro kiti. Aš savo žodyne šią transformaciją vadinu laisvėjimu. Todėl, kad transformacija yra didesnė abstrakcija, o man norisi išskirti teigiamą pokytį. Žinoma, ne visada tai pavyksta – kartais stengiuosi iš visų jėgų, bet „nepagaunu“ to žmogaus pasipriešinimo, nesuprantu jo mechanizmo. Kiekvieną nesėkmę išgyvenu skaudžiai, tačiau tai verčia susimąstyti, ką darau blogai, ir tobulėti.
Be abejo, dar yra techniniai proceso elementai: pradžia, po to netgi pablogėjimas. Arba iš pradžių pacientas idealizuoja psichoterapeutą, paskui juo nusivilia. Bet tai – techniniai dalykai, jie yra žinomi ir gana lengvai įtraukiami į procesą.
O kaip transformuoti, atverti pacientą, jeigu jis ateina susivaržęs?
Mes mokome pacientus atsipalaiduoti. Aš ieškau, kur žmogui yra geriau, kur jis jaučiasi atsipalaidavęs, laimingas, saugus. Kai bendrauju su žmogumi, tiesiog matau, kad čia jis atsiveria. Reiškia, tos vietos reikia laikytis ir po truputį tiesa auga.
Be to, palaikome labai stabilią formą: pacientas guli ar sėdi toje pačioje vietoje, visada ta pati laiko trukmė... Tai, be jokių abejonių, sudaro įtaigą: žmogus tik įeina, pakliūna į tam tikrą erdvę ir pradeda tęsti pokalbį – jis jau hipnotinėje įtaigoje.
Ar psichoterapeutas, bendraudamas su pacientu, turi šiek tiek vaidinti, t.y. transformuoti savo asmenybę, bendravimo būdą ir pan.?
Tai priklauso ir nuo žmonių asmenybių, ir nuo terapijos, kurią psichoterapeutas naudoja. Pavyzdžiui, būna provokacinė terapija, kai žmogų reikia išprovokuoti: „Jūs sakote, kad esate gražus? Na gi pažiūrėkite, kokia pabaisa...“ Psichoterapeutas provokuoja gana nuoširdžiai, bet jis vaidina, nes žino ribas, jis žino, dėl ko tą daro ir koks turėtų būti rezultatas.
Arba yra psichodrama, kurioje kuriami vaidmenys, pavyzdžiui, mamos, tėčio, prievartautojo ir gelbėtojo, ir visi vaidina sceną, kurioje pacientas yra „įstrigęs“ ir kurią jis turi užbaigti.
Ar psichoterapeutui užimti kokį nors vaidmenį ar galiausiai klausytis yra sunkiau, jeigu tuo metu jis pažeidžiamas, jo gyvenime yra rimtų problemų?
Be abejo, sunkiau – jis gyvas žmogus. Jeigu man kažkas atsitinka ir tikrai trukdo susikaupti, aš neinu dirbti tol, kol neišsprendžiu problemos. Pavyzdžiui, tam turiu savaitgalį.
Nuotraukoje Jevgenijus Šarovas
„Vienas iš žmogaus fenomenų yra asociatyvus mąstymas
O kaip atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių, kad jie neblaškytų dėmesio transformuojantis?
Iš tiesų, kas nors subjektyviai gali pasakyti, kad aš išnaudoju pacientą: aš ateinu su savo rūpesčiais, apie juos nekalbu, tačiau proceso metu pasveikstu, o tuo pat metu mano pacientai irgi geriau jaučiasi. Tai, ką jūs – kai iš vienos emocijos gimsta prisiminimai, kur jis tai vadinate atsiribojimu, aš galiu jautė. Ir būtent dėl to, kad emocija yra bendra kaip pamatas, aš galiu keliauti per prisiminimus <...>.“ apibūdinti kaip perėjimą iš būsenos „man blogai“ į būseną „aš žinau, kad man bus geriau“. „Ir tik pabuvus, įsijautus į tai, gali rasti sprendimą iš savo patirties.“
Tai irgi savotiška transformacija.
Be abejonių. O paskui, kai po darbo dienos man pasidaro geriau ir aš grįžtu prie tos pačios neišspręstos problemos, jau suprantu, kad yra sprendimas: juk jaučiausi gerai, reiškia, aš tik galvoju, kad man blogai. Tada prasideda tikra transformacija ir to konflikto arba problemos sprendimas.
Grįžęs namo transformuojatės į paprastą žmogų, ar vis dėlto kaip psichoterapeutas toliau analizuojate kitus ir pats save?
Iš pradžių, kol turėjau mažiau patirties, darbe analizuodavau, o namuose – ne. Arba, jeigu gindavausi ginčo metu, galėdavau panaudoti argumentą, jog kaip psichoterapeutas žinau, kokia tai reakcija, tarsi nustatydavau diagnozę. Dabar to nėra – profesija išvadavo mane nuo visokių štampų.
Aš su žmonėmis ir darbe, ir namuose bendrauju tikriausiai vienodai: kai reikia, aš galiu analizuoti, kas atsitiko, kodėl mes pykstamės. Bet kai analizuoti nenoriu, kai man įdomiau klausytis, ką žmogus kalba, arba žavėtis, ką žmogus daro, aš tiesiog tą ir darau.
Taigi Jumyse atsirado tarsi jungiklis?
Taip...
Ar būna, jog bendravimas su žmonėmis transformuotų kurią nors Jūsų dalelę taip, jog nebegalėtumėte gyventi kaip anksčiau, vertinti save kaip anksčiau?
Būna... Pavyzdžiui, manai, kad esi labai geras, jautrus ir švelnus, ir staiga susipažįsti su žmogumi, kurio šių savybių išraiška yra tokia didelė, jog jautiesi, lyg susidūręs su vandenynu – toks pasimetęs, mažas... Tai praturtina: pamatai, kad tai, ką apie save manei, yra smulkmė ir jauti susižavėjimą. Galima ieškoti epitetų apibūdinti šios tiesos poveikį: ji padaro tave galingą, stiprų, laimingą, sveiką... Stebuklas ir yra tai, kad niekada negali žinoti, ką vieną dieną gausi. Tai yra šios profesijos dovana ar papildomas malonumas šalia savęs realizavimo visuomenėje ar pinigų.
„Seniai seniai, kai laikas dar nebuvo pinigai“, – eilutę iš pacientės rašinio J. Šarovas vadina vienu iš stebuklų, kurį patyrė dirbdamas psichoterapeuto darbą. Klausantis, kaip jis pasakoja apie mažus didelius stebuklus, peršasi mintis, jog jam darbo laikas brangus ne pinigais – visai kaip buvo „seniai seniai...“ Praėjus dviem valandom po pokalbio skubu perpildyta Pilies gatve. Pamatau Rožytę – legendinę Vilniaus asmenybę, jau nuo neatmenamų laikų prašančią sušelpti – ir ryškius jos skruostus, ištiestą delną. Kažkokie žmonės, rodos, užsieniečiai, atsisukę juokiasi, akimirką pasidaro pikta dėl jų, nemalonu, atgrasu. Vis dėlto prasilenkdama nugirstu Rožytei linkint geros dienos ir pamatau, kaip į jos delną J. Šarovas deda pinigų. Prasilenkiame nemačiomis, bet suprantu, kad jo žodžiai, matyt, nebuvo vien gražūs žodžiai.
Lina Mrazauskaitė
|
